Tiek daug minčių turiu galvoje. Atvirai pasakius, jaučiuosi esąs visuomeninių organizacijų produktas. Tik jų perspektyvoje galiu vertinti save. Visiškai suprantu, kokios svarbios žmogaus gyvenime nuo vaikystės iki šios dienos yra, turi būti ir bus ateityje visuomeninės organizacijos. Mano gyvenimą lydėjo ateitininkų, skautų sąjungos, sporto sąjūdžio veikla ir vargai. Ir šiandieną, kai vienu metu nuskambėjo gaida, kad Vyriausybei ir Valstybei nereikia visuomeninių organizacijų, tai griežtai visų akivaizdoje atmetu. Be visuomeninių organizacijų aš neįsivaizduoju Lietuvos ateities, neįsivaizduoju jaunosios kartos. Be jų mes patys save nuskurdintume.

Jeigu šiandieną susiduriame su problemomis, kai pirmieji puslapiai skamba nusikaltimais, jog net baisu paimti į rankas ir pažvelgti į bet kurį laikraštį. Taip yra todėl, kad yra sugriautos bet kokios moralinės vertybės ir iki šio laiko mes vis dar neatsigauname. Manau, kad šias vertybes grąžinsime ne per biurokratiją (biurokratiją gerąja prasme), bet per savo bendrą veiklą, tiek visuomeninėse organizacijose, tiek šeimose ir mokyklose, valstybės institucijose. Kito kelio nėra. Kaip paaiškėjo, tą patį darbą nori daryti 14 ministerijų, išgirdau siūlomą dar penkioliktą ministeriją. Mums svarbiausia - susikalbėti. Reikia rasti jėgų tarpusavyje susikalbėti, koordinuoti savo darbą, remti vieniems kitus. Tai, kad mes nerandam būdų jas išnaudoti, - beveik nusikaltimas.

Nors Berčiūnuose aš buvau prieš 60 metų, kai kuriuos dalykus regiu ir šiandien egzistuojančius. Prieš tai buvau stovykloje, kur man pačiam atsivėrė akys ir negalėjau patikėti, ką mes turime. Bet jei mes kartu nesutelksime savo jėgų, ta stovykla žus. Šita stovykla pilna, lūžta, o ten sąlygos nė kiek ne blogesnės, gal net geresnės, tačiau ji beveik pustuštė, be žmonių. Akivaizdžiai stinga koordinacijos. Pinigų yra, tik mes nepanaudojame jų ten, kur jų reikia. Čia ir slypi problema.

Aš tikrai dėkingas jums, dėkingas tiems, kurie savo valandas aukoja visuomeninei veiklai . Truputį nepritariu vienai gaidai, kad mes turime labiau finansuoti savanorius, tuos, kurie laiką skiria kitiems. Aš mačiau, kaip ne dėl atlygio, su milžinišku pasiaukojimu buvo dirbama dėl idealo - išsaugoti lietuvybę, išsaugoti lietuvius ir kitur. Aš manau, kad to idealizmo pakanka ir tarp mūsų pačių.

Mes nesuderiname viso to, nes yra be galo daug puikių, žavių idėjų ir žmonių dirbančių toje srityje. Aš visiems nuoširdžiai dėkoju, kurie dirbate ir noriu tiktai paskatinti, ypač tas organizacijas, kurios dirba su jaunimu, kad nenuleistų rankų. Mane labiausiai Lietuvoje skaudina, kai pradeję kalbėti apie tam tikras problemas, sakome: "tai ką čia padarysi, jau taip yra". Tai pasiduokime, užsikaskime į žemę ir baigsis visos problemos. Mes turime patys save pakelti, sakyti: "ne, nepasiduosime, padarysime ką galime, pradėsime kalbėti, derinti, sutaupysime ir pamatysime, kaip ir ta stovykla žibės, ir ana bus pilna žmonių.

Visai Lietuvai nepakanka 33 stovyklų jaunimui. Ir dar noriu pasakyti, kas man krito mintin. Mes kalbame ne tik apie vasaros stovyklas, ne, su jaunimu reikia dirbti visus dvylika mėnesių. Ačiū Jums, kurie dirbate.

Prezidentas Valdas Adamkus.

Susitikimas Berčiūnuose

2005 06 21