Sapnavau, kad iš Dievo ėmiau interviu:

"Tai norėtum pasikalbėti su manim?" paklausė Dievas.

"Jei turite laiko" atsakiau.

Dievas nusišypsojo. "Mano laikas yra amžinybė".

"Kokie tie tavo klausimai?"

"Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?"

Dievas atsakė:

"Jiems atsibosta būti vaikais,

jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę".

"Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus...

O vėliau išleidžia tuos pinigus bandydami susitvarkyti savo sveikata".

"Jie inirtingai galvoja apie ateitį,

pamiršta dabartį, ir gyvena ne šia diena".

"Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtu,

ir miršta taip, kaip niekuomet negyvenę..."

Dievas paėmė mano ranką ir kelioms minutems nutilo.

Ir tuomet aš vėl paklausiau...

"Kaip tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?"

"Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos.

Viskas, ka jie gali, tai leisti kažkam juos mylėti."

"Išmokyti nelyginti savęs su kitais".

"Išmokyti atlaidumo per kasdienę atleidimo kaltiesiems patirtį."

"Suvokimo, kad tereikia sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiesiems, ir gali

prireikti šimtmečių toms žaizdoms užgydyti."

"Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug

reikia".

"Sužinoti, kad yra žmonės, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžiu arba dar

neišmoko to jausmo parodyti."

"Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai."

"Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir patiems sau savo klaidas".

"Dėkui už sugaištą laiką", tariau kukliai. "Ar yra dar kas nors, ka norėtumėt, kad jūsų

vaikai žinotų?"

Dievas šyptelėjo ir tarė:

"Tiesiog žinokit, kad esu čia, šalia jūsų....visuomet."