Šį pranešimą noriu pradėti prašymu. Trumpam atidėkite į šalį visus atsakymus tema - koks turėtų būti krikščionio santykis su politiniu gyvenimu? Ką reiškia krikščioniškai veikti politikoje? Leiskite šiems klausimams jus nustebinti, tapti gaiviu gūsiu, kuris ne tik atgaivina, bet ir sujaukia jau nusistovėjusią, įprastą tvarką. Pabandykite suklusti. Prašau ne dėmesio sau, ar tam, apie ką kalbėsiu, bet klausimams, kuriuos šiandien keliame.

Esu įsitikinęs, kad vienas iš daugelio krikščionybės paradoksų yra tai, kad ji klausimus vertina net labiau už atsakymus. Ji kviečia mylėti ir tikėti. Neretai keistai manoma, kad mylėti ir tikėti -tai apakti, užčiaupti protui burną. Tačiau tikėti ir mylėti - tai reiškia ir save suvokti kaip klausimą, įveikti egocentrinį tikrumą, ir atsiverti tiesai, atsakymui. Kristus yra pasakęs: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis yra atsakymas. Kitoks, nei proto medžioklės grobis, kurį turime sumedžioti taikliomis silogizmų strėlėmis. Tai atsakymas, į kurį turime įaugti. Tai padaryti galime tik tapdami klausimu, susigrąžindami gebėjimą stebėtis ir klausytis.

Apie kelią ir jo paradoksus

Krikščionybėje kelias yra labai svarbus simbolis. Būti krikščionimi - tai būti keleiviu. Mes esame keliaujanti Dievo tauta. Keliaujame į tikruosius namus. Šis pasaulis yra brangus, mielas, mes už jį atsakingi, bet tai tik laikina buveinė. Net jei mes galėtume sukurti rojų žemėje, tai nebūtų mūsų tikslo išsipildymas. Mūsų tikslas yra ne čia. Mes esame tarsi strėlės paleistos į taikinį. Manyčiau, kad Senajame Testamente nuodėmės sąvoka reiškia "nepataikyti į tikslą". Kai mes nusidedame, mes iškrypstame iš tikslo.

Paminėjau svarbią tikslo sąvoką. Būti krikščionimi - tai turėti tikslą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra Dievo svajonė. Visos šios svajonės harmoningai susilieja į vieną didžiulę svajonę. Mes nesame priemonės kažkokiam didesniam tikslui. Veikiau natos, garsai nuostabioje didžiulėje simfonijoje. Kodėl akcentuoju tikslą? Todėl,, kad tai sąvoka, kurią modernus žmogus užmiršo. Suskaldė ją į daugybę tikslelių. Pavyzdžiui, nusipirkti namą, tapti prezidentu, pamaitinti vargšus, būti uoliu ateitininku. Neneigiu visų šių tikslų prasmės, tačiau jie ją įgauna tik didžiosios mūsų kelionės rėmuose.

Kodėl taip svarbu prisiminti, jog esame keleiviai, kuriems kelią rodo Betliejaus žvaigždė? Todėl, kad priešingu atveju, mes neišvengiamai panyrame į stabų tirštumą, mus užvaldo veiksmingumo, galios logika. Ši logika būdinga ne tik Mamonos tarnams, bet ir uoliems religijos sergėtojams. Prisiminkime, kad žydai yra Pažado tauta. Jiems apreikšta žinia apie Pažadėtąją Žemę. Judėjai taip pat suvokia save kaip keleivius, tačiau jų kelionė turi konkrečią geografinę vietą. Todėl Jeruzalės šventovės statymas, jos sugriovimas ir atstatymas tampa jiems esminiais simboliniais veiksmais. Kristaus laikų judėjai turėjo labai aiškią verčių sistemą. Ši sistema buvo virtusi savita galios logika. Nors ji skyrėsi nuo romėnų propaguojamos galios, bet daug kas buvo bendra. Judėjai laukė Mesijo, kuris atkurs Dievo Karalystę čia ir dabar. Spėju, kad net fariziejai iki pat Jėzaus mirties ant kryžiaus, širdyje vylėsi, kad Jėzus įrodys savo karališkumą ir galią. Tačiau jis mirė ant kryžiaus. Judėjų lūkesčiams tai buvo nepaprastai stiprus antausis.

Mes žinome, kad po trijų apleistumo dienų buvo Prisikėlimas. Mažytė atskala - krikščionys - pradėjo augti, laistomi kankinių krauju. Dažnai mes nepripažįstame, kad Prisikėlimas yra visai kas kita nei išlaisvinimas, kurio tikėjosi judėjai. Kryžiaus galios ir veiksmingumo logikos atžvilgiu, tai yra absurdiška.

Tai akcentuoju, nes noriu pakviesti kiekvieną paklausti savęs, kai mes meldžiamės, kai mes dalyvaujame visuomeninėje veikloje, politikoje, ko mes tikimės, ko prašome Jėzaus? Ar visada mokame atpažinti tai, kas yra pergalė ir kas pralaimėjimas. O gal panašiai kaip Kristaus laikų judėjai nemokame atpažinti laikinų, efemeriškų ir tikrų pergalių?

Būti krikščionimi - tai reiškia sekti Kristumi. Natūralu, jog, klausdami apie savo kelią, visada turime galvoti apie Jo nueitą kelią. Prisiminkime, kad iš karto po Šventosios Dvasios krikšto Jordano upėje, nuo kurio prasidėjo Kristaus viešoji veikla, prasideda Kristaus gundymai. Mano įsitikinimu, tai gundymai, kuriuos tenka įveikti kiekvienam krikščioniui, veikiančiam viešojoje erdvėjė.

"Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir naktų, Jėzus buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: Jei Tu Dievo sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona". Atkreipkime dėmesį, Jėzus raginamas pademonstruoti savo galią ne šiaip įnoriui. Galia šiuo atveju gali padėti įveikti alkį. Ar gi ne toks pagrindinis reikalavimas keliamas ir politikams? Jei jūs esate geri politikai, jei jums iš tiesų rūpi žmonės, tai pasirūpinkite jų gerovę. Atkreipkime dėmesį, kad gundymas visada turi dalelę tiesos. Jis tarsi nurodo realią problemą, tačiau nuslysta paviršiumi. Tuo jis pavojingesnis nei atviras melas.

Jėzus atsako: "žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų". Kitaip sakant, sotus ir laimingas gyvenimas nėra tas pats. Jėzus nesako, kad žmogui nereikia duonos, bet tik tai, kad reikia ne vien jos. Deja, šiandien viską bandoma matuoti tik materialinių gėrybių rodikliais. Tai nėra vien materializmas. Veikiau to, kas apčiuopiama, kultas.

Antrasis gundymas - jei Tu Dievo sūnus, tai Tau viskas galima. Tu gali šokti nuo šventyklos ir angelai neš tave ant rankų. Jei esame krikščionys politikai, tai mums negalioja įprasti politikos, ekonomikos ir socialiniai dėsniai. Mums pakanka kalbėti apie dvasinius dalykus, giedoti dorybingas giesmes ir viskas išsispręs savaime.

Jėzus atsako: " negundyk Viešpaties, savo Dievo". Nekaltink Dievo už tai, ko pats nepadarei per savo aplaidumą. Krikščionis turi siekti tobulėti srityje, kurioje veikia, o ne manyti, kad jam pakanka dažnai kartoti Dievo vardą ir viskas susitvarkys. Mes esame Dievo bendradarbiai ir nevalia kratytis šios atsakomybės.

Trečiasis gundymas - velnias aprodo Jėzui visus pasaulio turtus, visas pasaulio karalystes ir pasiūlo tapti jų valdovu. Tereikia trumpam atsiklaupti prieš velnią - galios logikos simbolį. Pagunda labai didelė. Juk geriau, kad turtus valdytų dori žmonės, suprask, mes. Geriau kad mes turėtume galią, o ne tie, kurie nėra nei dori, nei pamaldūs. Kas pasikeis nuo vieno kompromiso su velniu? Juk net ir jis daromas ne savanaudiškais, o kilniais tikslais. Juk tikslas pateisina priemones. Pažiūrėkime, kaip esame puolami. Nejaugi turime likti romūs, kaip pjauti vedami avinėliai?
Mano nuomone, tai didžiausias išbandymas. Juk labai dažnai nuodėmės drakonas lieka nenugalėtas, nes jį nukovęs riteris virsta nauju drakonu. Pažįstu keliasdešimt politikų, kurie darė kompromisus su savo principais vardan kilnaus tikslo ir galiausiai likdavo be tikslo ir be principų. Likdavo tik suskilusi gelda.
Ar galima pergale vadinti tai, kas pasiekta padedant velniui? Pavyzdžiui, ar verta džiaugtis, jei pavyksta manipuliuojant nugalėti politinį oponentą? Manipuliacijos, kad ir darytos vardan kilnaus tikslo - tarsi piktžolės sėkla nubyra į dirvą. Ateityje ši sėkla duos keleriopą derlių. Evangelijoje pasakyta: "sėsi vėją, išauginsi audrą". Per pastaruosius penkioliką metų ne kartą įsitikinome, jog šis principas veikia.

Iš riterių drakonais virstame todėl, kad pernelyg sureikšminame kurį nors politinį mūšį. Užmirštame apie savo didįjį tikslą. Drakonais tampame taip pat ir tada, kai pamirštame, kad krikščionybė žmogų vertina ne pagal politinių raumenų, bet pagal mylinčios širdies dydį. Išlieka tik tai, kas įauga į amžiną pamatą, visa kita nupučia permainų vėjas.

Meilės priesakas

Kai kalbu apie krikščionį kaip keleivį, kuris neturi pamiršti Betliejaus žvaigždės, negaliu teigti, kad krikščionis privalo likti abejingas tam, kas vyksta aplinkui laikiname mūsų prieglobstyje. Likti abejingu neleidžia meilės priesakas - mylėk savo artimą kaip save patį, kuris Evangelijoje formuluojamas taip pat, kaip raginimas nešioti vienas kito naštas. Sekti Kristumi - tai įaugti į Jo meilę.

Tačiau ką reiškia artimo meilė? Tikrai ne pataikavimą, bet veikiau rūpestį ir puoselėjimą. Ypač svarbu išvengti meilės ir pataikavimo sutapatinimo. Kristaus priesake kalbama ne apie taškymąsi emocijomis, bet apie santykį, nuostatą. Mylėti kitą - tai reiškia jį saugoti, puoselėti, ravėti piktžoles. Mylėti - tai kartu ir kovoti už savo meilės objektą. Net jei tenka kovoti su jo paties užgaidomis. Ar kai mes tenkiname visas savo vaikų užgaidas, tai iš tiesų darome iš meilės? Veikiau meilė reikalauja, jog bandytume padėti vaikui atsirinkti, ko verta siekti, o ko - ne.

Įpratome apie meilę kalbėti saldžiai. Tarsi apie saldėsį. Tačiau Evangelijoje sakoma, kad meilės praktika reiškia šviesą ir sūrumą. Šviesa - tai liudijimas, jog nepaisant nevilties vėtrų, mes visada galime patys tapti šviesos šaltiniu. Nėra tokių aplinkybių, kuriose mes negalėtume būti vilties žvake. Gal tik per retai susimąstome, kiek kiekvienas mūsų apsisprendimas yra svarbus.

Sūri meilė.. Skamba paradoksaliai. Tačiau Kristus mus iš tiesų kviečia sūriai, o ne sacharininei meilei. Mylėti kitą nėra tas pats, kas vergauti jo užgaidoms. Meilė - tai nuostata, ryžtas puoselėti kitą, saugoti jį, kartais net nuo jo paties. Žmogus labai dažnai nemoka priimti sūrios meilės. Netgi jaučiasi įžeistas. Tačiau būtent ne aplodismentų stiprumas, bet ištikimybė sūrios meilės priesakui yra svarbiau.

Neabejoju, kad krikščionis politikas, kaip ir jo kolegos bei oponentai, turi naudotis viešaisiais ryšiais. Šių dienų politikoje svarbu aktyviai dalyvauti viešojoje erdvėje. Tačiau krikščionis turi būti ypač atsargus, nes žino, kaip lengva patekti į viešųjų ryšių pinkles. Įvaizdis gali mus padaryti galingais vergais, o laisvais žmonėmis mus padaro tik ištikimybė tiesai. Viešieji ryšiai mums gali tariamai padėti, bet galiausiai viskas, kas neįsišakniję tiesoje, yra pasmerkta žlugti. Kuo didesnį viešąjį burbulą mums pavyko išpūsti, tuo šis žlugimas skaudesnis.

Marija ir Morta

Ar artimo meilės priesakas reikalauja mus tapti politikais? Idant atsakytume į šį klausimą, verta pažvelgti į Evangelijos pasakojimą apie Mariją ir Mortą, o paskui savęs paklausti, ką reiškia būti politiku?

"Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten moteris Morta pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį vardu Marija, Ši atsisėdusi prie Viešpaties kojų klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: "Viešpatie tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų." Tačiau Viešpats atsakė: "Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta".

Atrodo, viskas aišku. Juk nėra nei daugiasluoksnių palyginimų, nei fariziejus siutinusios švelnios Viešpaties ironijos. Yra dvi seserys ir Jėzus bei eilinį kartą besikartojantis skundas, jog kitas elgiasi neteisingai. Tai bene vienintelis skundas Rašte, kurio Dievas nė karto neišklauso. Panašiai Adomas skundėsi Ieva, pasiūliusia jam vaisių, Kainas skundėsi Jahvės prielankumu Abeliui. Toks pat buvo vyresniojo palaidūno sūnaus brolio murmesys ar priekaištai ilgiau vynuogyne dirbusių tarnų pyktis dėl užmokesčio ką tik atvykusiems darbininkams. Viešpats nemėgsta skundikų.

Tačiau pažvelkime į visas aprašytas situacijas iš tų žmonių pozicijų, kurių lūpomis nuaidi skundas. Taip, jie remiasi žmogaus, o ne Dievo logika. Bet ar Dievo logikoje kažkurioje vietoje nesama keisto trūkio? Ar jo logika neprasilenkia su teisingumu, kurio Jis pats moko?

Prisiminkime du piktadarius, nukryžiuotus kartu su Kristumi. Pakako vienam užtarti Kristų ir jam jau buvo pažadėtas išganymas. Tuo tarpu bailus ir klusnus tarnas, saugiai užkasęs šeimininko paliktus talentus žemėn, be ceremonijų išmetamas į tamsą, kur skausmas ir dantų griežimas.

Bet grįžkime prie Mortos. Ji, o ne Marija pasikviečia Viešpatį. Ji stengiasi apgaubti svečius jaukumu ir rūpesčiu. Sunku spėti su puodais, ugnis degina rankas, svečiai, išalkę ir ištroškę. Pagalbos rankos reikalingos, bet sesuo nepadeda. Ji sėdi ir klauso. Morta taip pat, norėtų klausytis, tačiau ji jaučiasi atsakinga už svečius. Aišku, galima burbtelėti - ne vien duona žmogus gyvas. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nepriekaištauja Mortai už tai, ką ji daro. Jis nesako - Morta, sėskis prie mūsų. Man atrodo, jog net priekaištas Jo lūpose Mortai skamba švelniai, kaip nuraminimas.
Jėzus nelygina dviejų gyvenimų, nerūšiuoja jų. Taip paprastai darome mes. Jis nuramina Mortą - nesijaudink dėl Marijos, ji pasirinko geriausią dalyką, kurio niekas iš jos neatims. Tai nereiškia, kad Mortos dalis nevertinga. Tai nereiškia Jėzaus pasmerkimo puodams ir sudryžusioms rankoms. Jėzaus žodžiuose girdžiu įvairius kelius, kuriais paskui Jį sekame.
Būti krikščionimi - tai nebūtinai reikia būti Motina Terese ar krikščionių demokratų partijos lyderiu. Galima būti ir kontempliatyvaus ordino eiliniu ar "davatka", per dieną aplankančia Mišias keliose Vilniaus bažnyčiose. Nėra tokios "krikščionio" schemos, pagal kurią galėtume vertinti skirtingų gyvenimų įvairovę.

Malda ir šiandien yra ne mažiau svarbus krikščionio ginklas nei grakščios deklaracijos, mitingai, ar įspūdingos politinės kalbos. Malda visada turi būti krikščioniško gyvenimo pamatas. Tačiau krikščioniškas gyvenimas jokiu būdu nereiškia pasyvumo. Net ir malso gyvenimas savo esme yra aktyvus. Meilės priesakas nebūtinai nuves krikščionį į parlamentą ar į kurios nors partijos būstinę. Tačiau tiek parlamentas, tiek kitos politinės institucijos yra svarbi krikščioniškos veiklos vieta. Kristaus pavyzdys mus moko nevengti gyvenimo tirštumos.

Būti krikščionimi - tai nebūtinai priklausyti kuriai nors politinei partijai. Tačiau neįsivaizduoju, kaip įmanoma būti krikščionimi ir kartu nebūti politiku, t.y. nesirūpinti bendruoju gėriu, nenorėti, jog viešoji erdvė būtų labiau persmelkta Viešpaties meilės. Prisiminkime, kad gyvendami šalia kitų žmonių, mes neturime pasirinkimo. Galime arogantiškai pareikšti, kad nenorime "nusiristi" iki politinių rietenų, jog politinis gyvenimas tėra purvynas, tačiau nenoras prisiimti savo atsakomybės dalies, tai taip pat pasirinkimas. Be to, kam, jei ne krikščionims, dera imtis atsakomybės tada, kai ypač sunku, kai susikaupia daug purvo? Jėzus niekuomet nebijojo susitepti rankų. Jis mokė, kad mus išpurvina ne išorinis, bet vidinis purvas, kuriame murkdomės, kai bandome atsitverti nuo pasaulio rūpesčio egoizmo siena. Mums ne vis vien, koks yra pasaulis - tai, turėtų būti krikščionio varomąja jėga.

Būti politiku ir krikščionimi

Krikščionybė savo esme nėra fundamentalistinė religija. Manau, jog ji niekada nebando iš tikėjimo daryti ideologijos. Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Tai reiškia, kad krikščionio dalyvavimas politiniame gyvenime nėra įbruktas į kokią nors schemą. Ar krikščionis būtinai turi priklausyti partijai, kurios pavadinime yra nuoroda į krikščionybę? Manau, tai tikrai nėra būtina. Nuorodos į krikščionybę partijų pavadinimuose atsirado tada, kai ypač karingai pradėjo pulti socialistinė ar liberali ideologijos. Nuo XIX amžiaus pabaigos pasikeitė tiek liberalizmas, tiek socialdemokratija. Todėl šiandien visiškai įmanoma, jog krikščionis priklausytų socialdemokratų ar liberalų partijai. Juk, ir liberalų, ir socialdemokratų partijų yra įvairiausių. Pas socialdemokratus krikščionį vilioja socialinio teisingumo, vargingųjų gynimo šūkiai, pas liberalus - asmens orumo, apsisprendimo laisvės akcentavimas.

Kita vertus, egzistuoja aiškios krikščionio dalyvavimo partinėje veikloje ribos. Egzistuoja daugybė klausimų, kuriuos atsakant, krikščionis turi užimti labai aiškią poziciją. Kompromisai šiais klausimais nėra tinkamiausias sprendimas, o meilės priesako išsižadėjimas. Dabartinis popiežius Benediktas XVI viename iš savo rengtų dokumentų yra įvardijęs šiuos klausimus, kuriuose negali būti jokių kompromisų: gyvybės apsauga visose stadijose, pagarba šeimai ir visuomenės dorovinio pamato puoselėjimas. Krikščionis negali priklausyti partijai, kuri kovoja prieš negimusias gyvybes, teikia šeimos institutą griaunančias iniciatyvas, remia genų inžinerijos ir klonavimo tyrimus. Taip pat galima pridurti, kad krikščioniui nedera priklausyti partijai, kuri kursto rasinę, tautinę ar kitokią neapykantą. Šios partijos gali turėti gerų idėjų kitais klausimais, tačiau neįmanoma statyti gražių namų ant supuvusio pamato, todėl krikščioniui dera iš panašių partijų pasitraukti.

Tai nereiškia, kad krikščionys turi vykdyti išskirtinai draudimų politiką. Svarbiausia, kokių tikslų siekiama. Pavyzdžiui, tikrai įdomi Čekijos krikščionių demokratų iniciatyva leisti motinoms laisvai atsisakyti savo naujagimių gimdymo namuose. Tačiau, kas čia bendro su krikščionybe? Tokio siūlymo tikslas - kovoti su naujagimių žudymo atvejais, kai motinos, nenorėdamos auginti vaikų, bando jais atsikratyti įvairiausiais būdais. Galbūt problemą galima spręsti ir kitaip? Ši mąstymo logika verta dėmesio.

Evangelijoje pasakyta, tai, kas ciesoriaus, turi būti atiduodama ciesoriui, o tai, kas Dievo - Dievui. Kartais tai traktuojama kaip raginimas atriboti politiką nuo religijos. Tačiau nepamirškime ir Apaštalų darbuose išsakyto raginimo, Dievo visada reikia klausyti daugiau nei žmonių. Dievo ir ciesoriaus karalysčių atskyrimas, mano nuomone, turėtų būti suprantamas kaip kelionės metaforos dalis. Ciesoriaus pasaulis yra laikinas ir jis praeis. Lieka tik tai, kas įauga Dievo karalystės dirvoje.

Šioje vietoje, verta nutraukti ir mano kalbėjimą. Manau, šio savaitgalio organizatoriai, kviesdami mane pasidalinti savo mintimis, tikėjosi šiek tiek kitokio pranešimo. Labiau konceptualaus, su konkrečiais patarimais politiniam veikimui, raginimu arti politinius dirvonus. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad šiandien mums svarbu panerti kiek įmanoma giliau, kad nenutiktų taip, kaip mano mėgiamos pasakėčios, herojams:

"Kartą išminčių Nasrediną mokiniai aptiko kažko beieškant kieme. Jie paklausė, ko jis ieško. "Rakto", - atsakė išminčius. Mokiniai nutarė pagelbėti mokytojui ir visą dieną kartu šliaužiojo po kiemą. Deja, rakto nerado, Tada vienas mokinys paklausė Nasredino: "O kur tu pametei raktą?". "Namuose", - šis atsakė. "Tai kodėl jo ieškome kieme" "Čia šviesiau"."