Čia publikuojamas labai įdomus gerb. kun. Vaclovo Aliulio straipsnis Nepilnamečių apsaugos įstatymo tema.

Viena dešimtoji įstatymo – ne visas įstatymas

         Pastarosiomis savaitėmis informacijos priemonėse skaitėme, matėme, girdėjome painiojant sąvokas vienintele kryptimi: nuvertinti Seimo priimtą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Peršamas įspūdis, kad tik siaurakakčiai seimūnai pripažino neteiktina, o visa protingoji visuomenė ir visa Europa stovi mūru už tai, kad vaikai ir paaugliai be apribojimų gautų tokią „viešąją informacija, kuria  agituojama  už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, iškreipiami šeimos santykiai“ (cituoju pagal Eltos liepos 14 d. pranešimą). Esą, šitaip skleidžiama homofobija, t.y. panieka (vos ne diskriminacija) į homoseksualumą linkusiems ar juo užsiimantiems asmenims.           

          Pabūgę grūmojimų, valstybės ir vyriausybės vadovai ketina įstatymą taisyti, bet turbūt leistina ir mums, piliečiams, klausimo neužmiršti, o pirmiausia prisiminti, kad tame pačiame įstatyme yra ir tokia nuostata: „prie neigiamą poveikį darančios priskirta informacija, kuria  

 tyčiojamasi  ar  niekinama  dėl ...  seksualinės orientacijos...“, taigi ir dėl homoseksualumo. Ar tai homofobijos skleidimas, ar smerkimas? Įsidėmėsime šią nuostatą  – gal nurimsime. Parodysime ją Europai – gal ir ji atsikvošės.

          Vertėtų paklausti dalyko esmės: ar tikrai mūsų nepilnamečiai nukentės, jeigu bus bent kiek pristabdyta agitacija už įstatyme išvardytų trijų rūšių lytinius santykius? kokį pozityvų poveikį nepilnamečiai gauna iš tokios agitacijos? Virtualioje erdvėje mirgėte mirgėjo įstatymo smerkimų, bet niekas nemėgino atskleisti, kuo ir kaip tos rūšies agitacija reikalinga, naudinga ir išganinga darniam nepilnamečių brendimui, o juk tai yra svarbiausia mūsų ateičiai. Kai kvietė mus į Sąjungą, užtikrino, kad etikos ir kultūros klausimai lieka mums patiems spręsti pagal mūsų poreikius ir  tautos tradicijas, o dabar...

          Premjero saliamoniškas pasiūlymas: pripažinti neteiktina nepilnamečiams jokia agitacija už lytinius santykius! Na, tokios agitacijos jiems iš tikrųjų nereikia: vaikai tam nepribrendę, o paaugliams užtenka hormonų audrų ir be agitacijos, bet greičiausiai užvirs nauja lavina. Privačios televizijos prisipirkusios filmų, kur problemos dažniausiai sprendžiamos gulomis, ir neturės ką su jais veikti, turės ieškoti meniškesnių juostų – brrr, nuostoliai . Kai kurie jaunimui skirti periodiniai leidiniai smagiai pelnosi iš dirginančio skaitalo. Seksą garbinanti informacija daugeliui kelia smalsumą, ir iš jos, oho, kaip pelnomasi. Kas panorės  to atsisakyti?! Tokios informacijos ir propagandos gamintojai surikiuos virtinę stulbinančių, europinių motyvų, nors jiems ir Lietuva, ir Europa tiek verta, kiek duoda progų pralobti, o jei ne – tegu sau jos galą gauna.

         Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje europinės kultūros kraštų paplito tai, ką velionis Jonas Paulius II pavadino „mirties kultūra“: abortų ir eutanazijos propaganda (= negimusios ir nusilpusios gyvybės naikinimas), skyrybų ir nešeiminių ryšių aukštinimas (=  gyvybės lopšio – šeimos griovimas), homoseksualizmo (= iš esmės nevaisingų lytinių santykių) kėlimas į padanges. Kai kurie ES vadovai užsimoję sudoroti kiekvieną, kas išdrįs tuo suabejoti, nors šios praktikos, kaip pripažįsta mano kalbinti rimti žmonės, yra anomalija, nes gamta mums nedavė joms tinkamos „aparatūros“. Galime užjausti tuos statistinius 1-2-3 procentus vyrų (moterų dar mažiau), kurie gimsta su potraukiu į nuosavą lytį, bet kodėl jie turėtų gausinti savo eiles paaugliais, kurių orientacija dar nesutvirtėjusi? Homoseksualūs asmenys Lietuvoje turi visas asmenines, pilietines ir darbines teises, yra draudžiama juos žeminti ar niekinti. Ko dar trūksta? Daugelio nepasitenkinimas kyla tik tada, kai jie patys ar kokie nors užsienio veiksniai ima įkyriai skleisti šio gyvenimo būdo propagandą, net reikalauti jam ypatingo, neliečiamo statuso. 

         Neišvengta klausimų dėl minimojo įstatymo ir įdomiame Valdemaro Laučiaus pokalbyje su Tomu Venclova (LŽ, liepos 20 d.): „Man tiesa ir laisvė – svarbiau už tautą“. Keistokas šis supriešinimas, tarsi tai būtų nesutaikomos vertybės. Taip, tiesa ir laisvė yra amžinos vertybės,  nevalia tautos interesų vardan pažeidinėti tiesą, naikinti žmonių laisvę. Kartu gerbiamasis poetas ir profesorius atkreipia dėmesį, kad laisvė negali būti absoliuti. „Laisvė teikia erdvės ir ne patiems švenčiausiems, netgi visiškai nešventiems žmogaus instinktams – tokia jau jos prigimtis, ir laisvė nedera per daug varžyti“. Puikus pastebėjimas. Laisvė vertinga, būtina, siektina, saugotina ir gintina, bet, atmenant ir nešventus žmogaus instinktus, ji negali būti absoliuti. Ji tik  p e r  d a u g  nevaržytina.

         Belieka klausimas, kada bus „per daug“, kada protingai ir kada per mažai ribojama. Turbūt kaip daugelis rašančių bei kalbančių, taip ir profesorius nepaskaitė viso įstatymo ar jo atpasakojimo, nes netikėtina, kad neatskirtų agitacijos nuo faktinės informacijos. Iškelia vieną tiesiog vaikišką argumentą: „paaugliai vis tiek sužinos iš bendraamžių, tad verčiau tesužino iš viešosios informacijos“. Įstatymas toli gražu nekliudys teikti dalykišką informaciją apie homoseksualius santykius, tarp kita ko, kad jie didina pavojų užsikrėsti ŽIV ir retai tesukuria patvarų ryšį, greičiau skatina partnerių kaitą, taigi nelabai padeda ugdyti darnią asmenybę.

         Ne visus rašančiuosius parklupdė Europos patyčios. „Veido“ žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis išdrįso paklausti: „Ar tikrai dangus griūva?“ (Nr. 29, taip pat liepos 20). Jis primena,  kad Konstituciją reikia svarstyti kaip vieną dokumentą, o ne narstyti atskiro straipsnio žodelius. Užtikrinantis informacijos laisvę 25 str. nenaikina dar reikšmingesnio mūsų tautos ir valstybės išlikimui 38 straipsnio nuostatų, kalbančių apie šeimą. Pravartu jį prisiminti:

38 straipsnis

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę

santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki

pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

            Iš Lenkijos įtakingos politikės Felicijos Grzeskowiak lūpų esu girdėjęs kuo gražiausią šio straipsnio įvertinimą. Kad Švedijos ambasadorei atrodo neleistina apie homoseksualumą kalbėti tame pačiame įstatyme, kuriame aptariami smurto ir žiaurumo klausimai, galime ją nuraminti: nors tame pačiame įstatyme, bet ne tame pačiame straipsnyje. Gal reikalausite nepilnamečių apsaugos reikalu devynių įstatymų? Homoseksualumas gretinamas tik su kitomis lytiškumo anomalijomis –  biseksualumu ir poligamija,  Žiaurumo ir smurto reklamavimas eina savo ruožtu. Niekas neginčija, kad žiaurumas ir smurtas yra  pražūtingesnis dalykas už lytines deviacijas, bet nė vienas iš puolančiųjų šį įstatymą lig šiol nepaaiškino, kokią didžią naudą teikia homoseksualumo propaganda paauglio brendimui, kuriuo rūpintis ir prigimtis, ir Konstitucija įpareigoja rūpintis tėvus. Lietuvai tikriausiai nelabai patinka kai kurios švediškos programos, kurias įgyvendinant smarkiai pagausėjo nepilnamečių nėštumų, betėvių vaikų ir kitų bėdų, bet mūsų diplomatai nemoko Švedijos parlamento ar vyriausybės, kaip jiems reikia tvarkytis.

       Siekdamas įgyvendinti Konstitucijos principus, ypač 38 str.,  Seimas pernai priėmė nuoseklų jų išvystymą – Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Ir ją kai kas skundė tetulei Europai, ir atgarsio sulaukė. Naivūs tie lietuviai – rūpinasi tautos išlikimu, puoselėdami šeimos vertybes! O gal ne naivūs, greičiau jaučiantys atsakomybę ateičiai? Kiti naivuoliai, airiai, nepakluso sunkiajai Europos artilerijai ir išsireikalavo pripažinimą, kad etikos ir tautos gyvybės klausimus (pavyzdžiui, aborto) gali spręsti pagal savo tautos nuovoką, nenusirašinėti nuo gerbiamųjų švedų, belgų, nyderlandų ir kitų tokių.

         Ne gėda Lietuvai ir Airijai, o garbė, kad turi savą stuburą ir nesilanksto „mirties kultūros“ skleidėjams. Kai daugelis europinės kultūros tautų labai stengiasi kuo greičiau save pribaigti,   neklaužados airiai ir tamsuoliai lietuviai nori garbingai gyventi ir užsiauginti dorą jaunimą. Gerbiamieji europiečiai, nekliudykite.

Vaclovas Aliulis MIC, 2009 07 24

Išspausdinta 2009 08 24 Lietuvos žiniose

Vilniaus krašto ateitininkai

keliauja „Takeliu“ jau penktus metus

Vilniaus krašto valdybos rinkiminė konferencija 2007 m.

Rugsėjo mėnesį Vilniaus krašto ateitininkų vietovėje vyko ataskaitinė - rinkiminė konferencija, kurios metu buvo pristatyti nuveikti darbai, apžvelgta dabartinė vietovės situacija, iškeltos problemos, galimi sprendimo būdai ir išrinkta naujoji Vilniaus krašto ateitininkų valdyba.

Garbe Kristui!
Sveikindamas XV kongreso dalyvius ir visa juo gyvenancia Ateitininkija,
dalijuosi praejusiojo Kongreso ispudziais ir viltimis.
Su meile ir malda
Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Didžiulį džiaugsmą patyriau, liepos viduryje dalyvaudamas Ateitininkų Federacijos XIV kongrese, kurį drąsiai vadinu demokratiškumo ir atsakingumo mokykla. Džiaugsmas jaustis savam poros šimtų idealistų, sąmoningų jaunų katalikų sambūryje, kuriame jie laisvai, drąsiai ir atvirai svarsto, kaip stiprinti savo gretas, kaip toliau lavintis patiems ir plėtoti bendrą krikščionišką lietuvišką veiklą.

Praėjusį savaitgalį vyko Ateitininkų federacijos ir "Naujojo židinio / Aidų" organizuotos studijų dienos. Berčiūnuose, Panevėžio rajone esančioje ateitininkų stovyklavietėje, vykusio renginio tema: Naujieji radikalizmai ir "sistema". Antrąkart vykusiose studijų dienose dalyvavo apie 60 įvairaus amžiaus žmonių.

Šį pranešimą noriu pradėti prašymu. Trumpam atidėkite į šalį visus atsakymus tema - koks turėtų būti krikščionio santykis su politiniu gyvenimu? Ką reiškia krikščioniškai veikti politikoje? Leiskite šiems klausimams jus nustebinti, tapti gaiviu gūsiu, kuris ne tik atgaivina, bet ir sujaukia jau nusistovėjusią, įprastą tvarką. Pabandykite suklusti. Prašau ne dėmesio sau, ar tam, apie ką kalbėsiu, bet klausimams, kuriuos šiandien keliame.

Esu įsitikinęs, kad vienas iš daugelio krikščionybės paradoksų yra tai, kad ji klausimus vertina net labiau už atsakymus. Ji kviečia mylėti ir tikėti. Neretai keistai manoma, kad mylėti ir tikėti -tai apakti, užčiaupti protui burną. Tačiau tikėti ir mylėti - tai reiškia ir save suvokti kaip klausimą, įveikti egocentrinį tikrumą, ir atsiverti tiesai, atsakymui. Kristus yra pasakęs: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis yra atsakymas. Kitoks, nei proto medžioklės grobis, kurį turime sumedžioti taikliomis silogizmų strėlėmis. Tai atsakymas, į kurį turime įaugti. Tai padaryti galime tik tapdami klausimu, susigrąžindami gebėjimą stebėtis ir klausytis.

Enciklika "Gaudium et spes" "Džiaugsmas ir viltis" labai plati, todėl jums pasirinkus plačiau kalbėsiu apie pasauliečius Bažnyčioje. Taip pat daug rėmiausi A. Maceina. Kardinolas Neimanas sako, kad visais laikais pasauliečiai yra Bažnyčios pagrindas. I a po. Kr. , apaštalų laikais nebuvo aiškaus susiskirstymo - visi buvo apaštalai. II Vatikano susirinkimas pastebėjo, kad pasauliečiai turi būti grąžinti į Bažnyčios apaštalavimą. A. Maceina rašė, kad kunigai ir vienuoliai neturi užsiimti darbais, kuriuos gali atlikti pasauliečiai. Pašaukimas būti krikščioniu - apaštalauti. Sutvirtinimo sakramentu mes siunčiami apaštalauti, tampame kariais, Eucharistija mums teikia jėgų. Pakrikštyti pasauliečiai pasižymi kunigyste, pranašiškumu ir karališkumu. Anksčiau nemažai kunigų būdavo politikais. Prancūzijoje kunigai eidavo dirbti į fabrikus su darbininkais ir slėpdavo savo kunigystę. Kodėl krikščioniškas gyvenimas turėjo būti paliudytas dvasinėmis tarnybomis? Dvasininkai tarnauja Bažnyčiai. Liudyti Kristų pašaukti pasauliečiai.

Tiek daug minčių turiu galvoje. Atvirai pasakius, jaučiuosi esąs visuomeninių organizacijų produktas. Tik jų perspektyvoje galiu vertinti save. Visiškai suprantu, kokios svarbios žmogaus gyvenime nuo vaikystės iki šios dienos yra, turi būti ir bus ateityje visuomeninės organizacijos. Mano gyvenimą lydėjo ateitininkų, skautų sąjungos, sporto sąjūdžio veikla ir vargai. Ir šiandieną, kai vienu metu nuskambėjo gaida, kad Vyriausybei ir Valstybei nereikia visuomeninių organizacijų, tai griežtai visų akivaizdoje atmetu. Be visuomeninių organizacijų aš neįsivaizduoju Lietuvos ateities, neįsivaizduoju jaunosios kartos. Be jų mes patys save nuskurdintume.

Vakar Lietuvos nevyriausybinių organizacijų iniciatyva šalies prezidentas Valdas Adamkus domėjosi vaikų vasaros poilsio organizavimu ir esamomis stovyklomis. Šalies vadovą šokiravo apgailėtina kai kurių stovyklų būklė ir tai, kad vaikų vasaros poilsiui skiriama vos dešimtadalis reikalingų lėšų. Šalyje padaromus nusikaltimus jis siejo su tuo, kad mažas jaunimo užimtumas ir prastas nevyriausybinių organizacijų finansavimas.
Iš ryto prezidentas V.Adamkus, trumpam sustojęs Ukmergės Duksnynos pagrindinėje mokykloje, prieš 11 val. jau buvo Panevėžio rajone. Iš pradžių jis aplankė Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos VšĮ "Saulės zuikutis" vaikų poilsio stovyklą, esančią Karsakiškio seniūnijos Linkės kaime. Šalies vadovą lydėjo miesto ir rajono merai Vitas Matuzas ir Povilas Žagunis, Seimo narys Gintaras Šileikis. V.Adamkus pastebėjo, kad stovykloje mažai vaikų, o ją reikia renovuoti.

Praėjusį antradienį, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus lankėsi ateitininkų stovyklavietėje, Berčiūnuose (Panevėžio raj.), kur vyko konferencija apie vaikų vasaros poilsį. Konferencijoje taip pat dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė p. Šalaševičiūtė, Panevėžio miesto ir rajono vadovai, ateitininkai ir skautai.